Ji prigludo prie varveklio, norėdama matyti miestą pro jį – lūžtantį, šąlantį, besmegenį miestą. Jis jai rūpėjo, nes buvo nepasiekiamas, ji jam – tikrai ne. Jos širdis buvo jam per karšta, o delnai pavojingi. Jis bijojo ištirpti juose arba sudužti jai tarp kojų. Jis ne jai. – Kas didesnis beprotis – tu ar aš? – kalbėjo ji jam į aštrią ausį, juokdamasi iš jo priklausomos prigimties, nagais raižydama jam šoną.