Rožinės fantazijos. Rytas
– Kas čia? Kas čia? Štiš, štiš, štiš! Aaaa… tai tu…ir vėl mane pažadini, paukštuk! Švelniai bundu iš sapno nuo kolibrio sparnų šnarėjimo, vėdavimo, glaustymosi (taip moka tik jis). Ir taip kiekvieną rytą. Žvilgteliu į violetinį laikrodį. Taip, laikas keltis – devynios. Vartausi kiek noriu, galiausiai, apsitaisau raukiniuotu chalatu (100 % cotton), nusėlinu laiptais į apačią, rankose gniaužiodama paraloninį rožinį biguduką. Atveriu plačius langus. Saulės spinduliai pakutena po nakties miego pabalusius žandukus. Kaip nuostabu, kaip gera! Anksti atsikėlęs ežiukas siurbia kambarius. Jis žino, kad mėgstu švarias grindis ir vaikščioti basa. Aš pradedu klykti, kai trupinys prilimpa prie pado. Todėl ir stengiasi, nes aš jam už tai moku.
Laikas pusryčiams, rytinei kavai. Įsivaizduok, niekur neskubu, judu lėtai, apie nieką negalvoju, viskas labai gerai, jokių rūpesčių, jokių kvailų bobų, vien protingos ir visi labai geri, neužknisantys. Ir aš pati be jokių problemų, tik su raukiniuotu chalatu, be abejo, rožiniu. Labai labai viskas gerai. Tik valgyt noriu ir viskas.
Virtuvėje sukinėjasi hominidas: jam niekas neįdomu – kada vakar grįžau, kur pas ką su kuo buvau, ką veikiau. Nieko neklausinėja. Nieko, absoliučiai, tik įpila kavos, padeda cukraus, pataiso pusryčius ir dingsta iki pietų. Aleliuja! Toks neišpasakytas vergiškas nuolankumas. Jis neatsibosta, nes jis yra tobulas. Kaip žydintis kaštonas, kurkianti tvenkinyje varlė ar vasaros naktys.
– Dink, ežy! Dink, sakau! Dink, spygliuotas asile! Kiek man reikės tau kartoti, kad suprastum – kai aš geriu kavą ir valgau pusryčius – NEKELK DULKIŲ ! Pakeliu balsą ant vargšo ežiuko ir iš kart susigūžiu. Ir kam aš čia taip? Nereikėjo bliauti, dar emigruos išsigandęs. Mano rožinėse fantazijose triukšmo ir pykčių nėra.
– Atsiprašau, nepyk, kad aš čia taip, negražiai…
Ežiukas be žodžiu pakelia į mane ašarų pritvinkusias žvairas akis. Žiūri jis, žiūriu ir aš, o jo akių dugne aš įskaitau viską, matau verkiančius mažus pamestus vaikelius, pavargusią žmoną-ežę, supuvusius obuolius, atšipusius spygliukus. Kaip man suspaudžia širdį…Įkvepiu -atsidūstu ir iš karto jam pakeliu algą. Čia mano rožinės fantazijos, rožinis glamūras, o ne jo. Jis tik padeda man jame patogiai gyventi. Slegiama kaltės pasijuntu nieko neverta. Bet tik trumpam, nes mintyse vis tiek jį pavadinu minkštagalviu. Jis nėra blogas, čia aš rožinė…
Aš užsimerkiu, o kai atsimerkiu, ežiukas būna virtęs fizioterapeutu-masažistu tikru profesionalu. Nespėjus nė žaktelt ir nuryti paskutinį kavos gurkšnį, mano geradaris kankintojas stveria ir paguldo mane ant stalo. Terapijai. Dirba rankom, ploja per mentis, stuburą, kepenis. Jis rėkia – Paprašyk manęs, kas tau patinka, ko nori tavo širdis! Aš muistausi, jaučiuosi nugalėta, išmušta iš vėžių. Žiauriai. Viską sustato į vietas, kas po vakar išsivaikščiojo ir irgi dingsta. Atgaunu visas jėgas, galutinai prabundu, paskambinu, pranešu, kad atvyksiu į darbą. Užsimerkiu, atsimerkiu ir rytas baigėsi.
